Use this url to cite ETD: https://hdl.handle.net/20.500.12259/34713
Options
Should a bionic prosthesis be considered as a part of a human body?
Field of Science
Teisė / Law (S001)
Type of publication
type::text::thesis::master thesis
Title
Should a bionic prosthesis be considered as a part of a human body?
Other Title
Ar bioninis protezas turėtų būti laikomas žmogaus kūno dalimi?
Author
Klimas, Domantas |
Advisor
Extent
47 p.
Date Issued
2017-06-01
Abstract
The reason for this Master’s Thesis is to find the answer to whether a bionic prosthesis should be considered as a part of a human body, or not. A bionic prosthesis is a prosthesis that is connected to the brain of its owner and is controlled be the brain. From a legal point of view, a bionic prosthesis is a thing and real rights applies to it. It isn’t clear if a current legal regulation of bionic prostheses is the best option and if it is fair for the owners of bionic prostheses, because current legal regulation doesn’t approach specific issues that bionic prostheses creates.
Considering that a bionic prosthesis functions similar to a part of a human body, a solution for a proper legal regulation of bionic prostheses could be to accept these prosthetics as parts of a human body. If this would be a case, same legal regulation would apply for bionic prostheses and natural parts of a human body. The author of the Master’s Thesis creates the research, which allows to compare a bionic prosthesis to a part of a human body. The results of the research shows that a bionic prosthesis doesn’t have any significant differences from a part of a human body. Then a conclusion, if a bionic prosthesis should be considered as a part of a human body, is made. In the conclusion it is stated that a bionic prosthesis should be considered as a part of a human body, since it is similar to a part of a human body and unnecessary restrictions for bionic prostheses shouldn’t be made.
Considering that a bionic prosthesis functions similar to a part of a human body, a solution for a proper legal regulation of bionic prostheses could be to accept these prosthetics as parts of a human body. If this would be a case, same legal regulation would apply for bionic prostheses and natural parts of a human body. The author of the Master’s Thesis creates the research, which allows to compare a bionic prosthesis to a part of a human body. The results of the research shows that a bionic prosthesis doesn’t have any significant differences from a part of a human body. Then a conclusion, if a bionic prosthesis should be considered as a part of a human body, is made. In the conclusion it is stated that a bionic prosthesis should be considered as a part of a human body, since it is similar to a part of a human body and unnecessary restrictions for bionic prostheses shouldn’t be made.
Šio Magistrinio baigiamojo darbo tikslas yra rasti atsakymą į klausimą, ar bioninis protezas turėtų būti laikomas žmogaus kūno dalimi, ar, kaip ir iki šiol, turėtų būti laikomas daiktu. Bioninis protezas yra protezas, pirmą kartą pritaikytas naudojimui 1993 metais. Bioninis protezas nuo įprastų protezų skiriasi tuom, jog jis yra neuro-sensoriais prijungiamas prie jo savininko smegenų ir yra valdomas jo naudotojo smegenų signalais. Tai leidžia bioninio proceso savininkui šį protezą naudot be papildomų pastangų ir efektyviai. Bioninio proceso valdymo principas yra paremtas tuom, jog asmeniui, pavyzdžiui, nelaimingo atsitikimo metu netekus rankos, jo smegenys nesuvokia, jog asmuo nebeturi rankos ir toliau siunčia neuro-signalus neegzistuojančiai rankai, tarsi jis vis dar egzistuotų. Amputuotoje vietoje prijungus bioninį protezą ir neuro-sensorius, į neegzistuojančią ranką siunčiami smegenų atsiųsti signalai transformuojami į tam tikrą formatą, kurį bioninis protezas gali nuskaityti. Tokiu būdu, smegenų signalais perduodamos komandos tiesiogiai valdo bioninį protezą. Bioninis protezas funkcionuoja panašiai, kaip ir natūrali žmogaus kūno dalis, tačiau yra ir skirtumų. Pagrindinis skirtumas – bioninis protezas yra pagamintas technologijų pagalba – tai nėra biologinė struktūra, o žmogaus sukurtas gaminys, tuo tarpu natūrali žmogaus kūno dalis susiformuoja žmogaus susikūrimo procese.
Teisiškai, bioninis protezas yra daiktas, atitinkantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.1 straipsnyje esantį daiko apibrėžimą, ir bioniniui protezui yra taikomos daiktinės teisės, nurodytos Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4 knygos 2 dalyje. Toks teisinis bioninių protezų reguliavimas yra taikomas bendrosios ir kontinentinės teisės šalyse (valstybių, kuriose naudojama kitokia teisinė sistema, pavyzdžiai šiame darbe nėra analizuojami). Svarbu pažymėti, jog šiame darbe yra analizuojami skirtingų valstybių bioninių protezų teisinio reguliavimo pavyzdžiai ir nagrinėjami skirtingų valstybių įstatymai ir bylos, kadangi siekiama priimti objektyvias ir įvairių teisinių reguliavimų pavyzdžiais paremtas išvadas. Teisinė problema yra tokia, jog nėra aišku, ar dabartinis bioninių protezų teisinis reguliavimas yra geriausias galimas teisinio reguliavimo variantas ir ar toks teisinis reguliavimas yra teisingas ir sąžiningas bioninių protezų savininkų atžvilgiu, kadangi dabartinis protezinių prietaisų teisinis reguliavimas neįvertina specifinių problemų, kurias sukelia tik bioniniai protezai.
Atsižvelgiant į tai, kad bioninis protezas funkcionuoja panašiai kaip ir natūrali žmogaus kūno dalis, išeitis randant teisingiausią bioninių protezų teisinį reguliavimą galėtų būti pripažįstant bioninius protezus žmogaus kūno dalimis. Tokiu atveju, vienodas teisinis reguliavimas būtų taikomas tiek bioniniams protezams, tiek natūralioms žmogaus kūno dalims. Siekiant šio tikslo, yra svarbu išsiaiškinti, koks yra žmogaus kūno ir žmogaus kūno dalių teisinis reguliavimas. Darbe yra analizuojami kitų autorių, rašančių šia tema, moksliniai darbai. Taip pat, yra analizuojamos bylos, kuriose keliamas klausimas, ar žmogaus kūnas ir žmogaus kūno dalys nuosabybės teise tam tikrais atvejais gali priklausyti asmeniui, ar ne. Tuomet šio darbo autorius atlieka tyrimą, kuriuo siekiama palyginti bioninio protezo ir natūralios žmogaus kūno dalies požymius. Tyrimui atlikti naudojami trys tyrimo metodai: bylų analizė, ekspertų apklausa ir lyginamasis. Tyrime naudojami tyrimo metodai yra kokybiniai tyrimo metodai. Bylų analizėje aprašomos dvi bylos, kuriose nagrinėjamas klausimas, ar protezinis prietaisas gali būti laikomas žmogaus kūno dalimi, ar ne. Iš bylų analyzės matyti, kad dėl šio klausimo nėra sutariama. Ekspertų apklausoje ekspertams, turintiems žinių ir patirties bioninių protezų ir jų teisinio reguliavimo srityje, užduodami penki klausimai, kuriais prašoma atsakyti į klausimus, iškilusius šio darbo teorinėje dalyje. Iš ekspertų apklausos matyti, kad ekspertai neturi bendros nuomonės, ar bioniniai protezai turėtų būti laikomi žmogaus kūno dalimis. Lyginamuoju metodu lyginama natūrali žmogaus kūno dalis, transplantuota žmogaus kūno dalis ir bioninis protezas. Palyginimo rezultatų analizė parodo, kad skirtumai tarp natūralios žmogaus kūno dalies, transplantuotos žmogaus kūno dalies ir bioninio protezo nėra žymus. Svarbiausias skirtumas – bioninis protezas yra pagamintas technologijų pagalba ir nėra biologinė struktūra. Svarbu pažymėti, jog tai, kad bioninis protezas nėra natūralus žmogaus kūnui, nėra svarbi sąlyga neleisti bioninio protezo laikyti žmogaus kūno dalimi – kaip paaiškėjo analizuojant transplantuotų kūno dalių teisinį reguliavimą, transplantuota kūno dalis yra laikoma recipiento kūno dalimi ir jai taikomas toks pats teisinis reguliavimas, kaip ir natūraliai žmogaus kūno daliai.
Tyrimo rezultatai parodo, jog bioninis protezas neturi žymių skirtumų nuo natūralios žmogaus kūno dalies, kurie neleistų bioninio protezo laikyti žmogaus kūno dalimi. Galiausiai, remiantis šio darbo teorine dalimi ir atliktu tyrimu, priimta išvada, jog bioninis protezas turėtų būti laikomas žmogaus kūno dalimi. Tokia išvada yra priimta remiantis tuom, jog, kaip paaiškėjo atliktus tyrimą ir jo analizę, bioninis protezas yra panašus į natūralią žmogaus kūno dalį savo veikimo principais ir galimybėmis. Taigi, bioninius protezus naudojančių žmonių atžvilgiu nėra teisinga apriboti jų teises, susijusias su žmogaus kūnu. Tikėtina, jog kiekvienas asmuo nori gyventi laimingai ir patogiai, tuo tarpu dabartinis bioninių protezų teisinis reguliavimas to neužtikrina. Taigi, Magistrinio darbo autorius pasiūlo bioninių protezų teisinį reguliavimą, kuriuo bioniniai protezai būtų laikomi žmogaus kūno dalimis. Bioniniai protezai sąlyginai greitai turėtų būti tokie pat geri kaip ir natūralios žmogaus kūno dalys – tokia pozicija yra paremta išanalizavus teoriją ir ekspertų nuomones – todėl svarbių priežasčių, kodėl bioniniai protezai neturėtų būti laikomi žmogaus kūno dalimis, nėra. Taip pat Magistrinio darbo autorius pabrėžia, jog specifinės bioninių protezų savybės, kurių neturi kitos technologijos, turėtų būti detaliai apibrėžtos bioniams protezams skirtų įstatymų.
Teisiškai, bioninis protezas yra daiktas, atitinkantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.1 straipsnyje esantį daiko apibrėžimą, ir bioniniui protezui yra taikomos daiktinės teisės, nurodytos Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4 knygos 2 dalyje. Toks teisinis bioninių protezų reguliavimas yra taikomas bendrosios ir kontinentinės teisės šalyse (valstybių, kuriose naudojama kitokia teisinė sistema, pavyzdžiai šiame darbe nėra analizuojami). Svarbu pažymėti, jog šiame darbe yra analizuojami skirtingų valstybių bioninių protezų teisinio reguliavimo pavyzdžiai ir nagrinėjami skirtingų valstybių įstatymai ir bylos, kadangi siekiama priimti objektyvias ir įvairių teisinių reguliavimų pavyzdžiais paremtas išvadas. Teisinė problema yra tokia, jog nėra aišku, ar dabartinis bioninių protezų teisinis reguliavimas yra geriausias galimas teisinio reguliavimo variantas ir ar toks teisinis reguliavimas yra teisingas ir sąžiningas bioninių protezų savininkų atžvilgiu, kadangi dabartinis protezinių prietaisų teisinis reguliavimas neįvertina specifinių problemų, kurias sukelia tik bioniniai protezai.
Atsižvelgiant į tai, kad bioninis protezas funkcionuoja panašiai kaip ir natūrali žmogaus kūno dalis, išeitis randant teisingiausią bioninių protezų teisinį reguliavimą galėtų būti pripažįstant bioninius protezus žmogaus kūno dalimis. Tokiu atveju, vienodas teisinis reguliavimas būtų taikomas tiek bioniniams protezams, tiek natūralioms žmogaus kūno dalims. Siekiant šio tikslo, yra svarbu išsiaiškinti, koks yra žmogaus kūno ir žmogaus kūno dalių teisinis reguliavimas. Darbe yra analizuojami kitų autorių, rašančių šia tema, moksliniai darbai. Taip pat, yra analizuojamos bylos, kuriose keliamas klausimas, ar žmogaus kūnas ir žmogaus kūno dalys nuosabybės teise tam tikrais atvejais gali priklausyti asmeniui, ar ne. Tuomet šio darbo autorius atlieka tyrimą, kuriuo siekiama palyginti bioninio protezo ir natūralios žmogaus kūno dalies požymius. Tyrimui atlikti naudojami trys tyrimo metodai: bylų analizė, ekspertų apklausa ir lyginamasis. Tyrime naudojami tyrimo metodai yra kokybiniai tyrimo metodai. Bylų analizėje aprašomos dvi bylos, kuriose nagrinėjamas klausimas, ar protezinis prietaisas gali būti laikomas žmogaus kūno dalimi, ar ne. Iš bylų analyzės matyti, kad dėl šio klausimo nėra sutariama. Ekspertų apklausoje ekspertams, turintiems žinių ir patirties bioninių protezų ir jų teisinio reguliavimo srityje, užduodami penki klausimai, kuriais prašoma atsakyti į klausimus, iškilusius šio darbo teorinėje dalyje. Iš ekspertų apklausos matyti, kad ekspertai neturi bendros nuomonės, ar bioniniai protezai turėtų būti laikomi žmogaus kūno dalimis. Lyginamuoju metodu lyginama natūrali žmogaus kūno dalis, transplantuota žmogaus kūno dalis ir bioninis protezas. Palyginimo rezultatų analizė parodo, kad skirtumai tarp natūralios žmogaus kūno dalies, transplantuotos žmogaus kūno dalies ir bioninio protezo nėra žymus. Svarbiausias skirtumas – bioninis protezas yra pagamintas technologijų pagalba ir nėra biologinė struktūra. Svarbu pažymėti, jog tai, kad bioninis protezas nėra natūralus žmogaus kūnui, nėra svarbi sąlyga neleisti bioninio protezo laikyti žmogaus kūno dalimi – kaip paaiškėjo analizuojant transplantuotų kūno dalių teisinį reguliavimą, transplantuota kūno dalis yra laikoma recipiento kūno dalimi ir jai taikomas toks pats teisinis reguliavimas, kaip ir natūraliai žmogaus kūno daliai.
Tyrimo rezultatai parodo, jog bioninis protezas neturi žymių skirtumų nuo natūralios žmogaus kūno dalies, kurie neleistų bioninio protezo laikyti žmogaus kūno dalimi. Galiausiai, remiantis šio darbo teorine dalimi ir atliktu tyrimu, priimta išvada, jog bioninis protezas turėtų būti laikomas žmogaus kūno dalimi. Tokia išvada yra priimta remiantis tuom, jog, kaip paaiškėjo atliktus tyrimą ir jo analizę, bioninis protezas yra panašus į natūralią žmogaus kūno dalį savo veikimo principais ir galimybėmis. Taigi, bioninius protezus naudojančių žmonių atžvilgiu nėra teisinga apriboti jų teises, susijusias su žmogaus kūnu. Tikėtina, jog kiekvienas asmuo nori gyventi laimingai ir patogiai, tuo tarpu dabartinis bioninių protezų teisinis reguliavimas to neužtikrina. Taigi, Magistrinio darbo autorius pasiūlo bioninių protezų teisinį reguliavimą, kuriuo bioniniai protezai būtų laikomi žmogaus kūno dalimis. Bioniniai protezai sąlyginai greitai turėtų būti tokie pat geri kaip ir natūralios žmogaus kūno dalys – tokia pozicija yra paremta išanalizavus teoriją ir ekspertų nuomones – todėl svarbių priežasčių, kodėl bioniniai protezai neturėtų būti laikomi žmogaus kūno dalimis, nėra. Taip pat Magistrinio darbo autorius pabrėžia, jog specifinės bioninių protezų savybės, kurių neturi kitos technologijos, turėtų būti detaliai apibrėžtos bioniams protezams skirtų įstatymų.
Language
Anglų / English (en)
Defended
Taip / Yes
Access Rights
Atviroji prieiga / Open Access