Use this url to cite publication: https://hdl.handle.net/20.500.12259/33667
Options
Assailing the monolith: popular responses to the 1952 All-Union Art Exhibition
Author(s)
Johnson, Oliver |
Title
Assailing the monolith: popular responses to the 1952 All-Union Art Exhibition
Other Title
Ardant monolitą: liaudies reakcijos į 1952 m. Visasąjunginę dailės parodą
Is part of
Meno istorija ir kritika, 2007, nr. 3, p. 45-52
Journal Title
Journal Issue Title
Date Issued
Date Issued | Issue | Start Page | End Page |
---|---|---|---|
2007 | 3 | 45 | 52 |
Abstract
There has been a shift in recent scholarship away from the notion of Soviet art and culture as a monolithic entity that was imposed on the unsuspecting masses by a firm and unyielding regime.1 It would be more accurate to describe socialist realism as an ill-defined concept that evolved through a protracted process of debate, interpretation and manipulation, over the decades following Stalin’s first use of the term in 1933.
The differences of opinion and dissent that were in evidence at the 1952 All-Union Exhibition paint a picture of a public that did not, in the field of fine art, simply submit to the Party line. The Soviet citizen was by no means cowed by the monumental canvases that constitute a stereotype of socialist realist art, and in many cases scorned such works in favour of more intimate treatments of everyday life. Whether by crossing out comments, scribbling abuse, or neatly writing pages of reflections, the Soviet exhibition-goer was expressing a desire to be listened to, and asserting his or her status as a cultured individual with personal taste. Most importantly, many of those who wrote in these books expected their comments to be read, taken seriously, and acted upon by the exhibition organisers, artists, and even policy makers. Many of the contributors to the 1952 exhibition visitors’ books felt that it was their duty as Soviet citizens to contribute to the debate on art and taste, and to mould the monolith of socialist realism to their own demands as its target audience. Far from existing as a suppressive and unyielding art form that was simply accepted by a compliant audience, it in fact stimulated passionate and diverse responses. In creating an art form for the masses, the policy-makers of the Soviet art establishment made every citizen an art critic.
The differences of opinion and dissent that were in evidence at the 1952 All-Union Exhibition paint a picture of a public that did not, in the field of fine art, simply submit to the Party line. The Soviet citizen was by no means cowed by the monumental canvases that constitute a stereotype of socialist realist art, and in many cases scorned such works in favour of more intimate treatments of everyday life. Whether by crossing out comments, scribbling abuse, or neatly writing pages of reflections, the Soviet exhibition-goer was expressing a desire to be listened to, and asserting his or her status as a cultured individual with personal taste. Most importantly, many of those who wrote in these books expected their comments to be read, taken seriously, and acted upon by the exhibition organisers, artists, and even policy makers. Many of the contributors to the 1952 exhibition visitors’ books felt that it was their duty as Soviet citizens to contribute to the debate on art and taste, and to mould the monolith of socialist realism to their own demands as its target audience. Far from existing as a suppressive and unyielding art form that was simply accepted by a compliant audience, it in fact stimulated passionate and diverse responses. In creating an art form for the masses, the policy-makers of the Soviet art establishment made every citizen an art critic.
„Kas atrenka darbus parodai? Jų pavardes reikia publikuoti, kad liaudis galėtų iš jų pareikalauti atsakomybės.“ (A. S. Lebedevas, Visasąjunginės dailės parodos lankytojas, 1953 m. sausio 5 d.). 1952 m. vykusi Visasąjunginė dailės paroda žymėjo sovietinio meno posūkį. Socialistinio realizmo doktrina beveik du dešimtmečius dominavo oficialiajame mene, o vado kultas buvo pasiekęs viršūnę. Neseniai įkurta SSSR Menų akademija su Partijos paskirta taryba diktatoriškai kontroliavo sovietinį meną, pradedant užsakymais ir parodomis, baigiant meno žurnalų redakcijų kontrole. Praktiškai tai reiškė, kad parodoje dominavo impozantiškos monumentalios drobės, brigadinė tapyba ir portretai, sukurti gerai žinomų privilegijuotų menininkų. Tačiau pagrindinis socialistinio realizmo architektas J. V. Stalinas neišgyveno iki tos kontraversiškos parodos pabaigos. Parodos lankytojų knygos pateikia vertingų duomenų, atskleidžiančių nepasitenkinimą, kurį juto daugelis sovietinių piliečių žiūrėdami į eksponuojamus kūrinius. Devyniuose įrištuose tomuose, su Lenino ir Stalino atvaizdu ant viršelio, užfiksuotas tarp visokio plauko lankytojų vykęs turiningas ir aistringas dialogas: nuo šaltai išdėstytos atmintinai išmoktos retorikos iki atviro įžeidinėjimo ar nuoširdžių pagyrimų. Iš komentarų galima susidaryti apibendrintą sovietinio parodų lankytojo, kaip tvirtą nuomonę turinčio individo, vaizdą – tai priešingybė homogeniškai masei, kuria dažnai remiasi šiuolaikinė literatūra.
Straipsnio objektas – dvi drobės, sukėlusios karštas diskusijas parodos lankytojų knygose: Fiodoro Rešetnikovo Vėl dvejetas! ir Aleksandro Laktionovo Į naują butą. Rešetnikovo humoristinė buitinė scena buvo plačiai pagerbta kaip parodos šedevras, o Laktionovo ideologiškai korektiškas žanrinis paveikslas daugelio buvo pasmerktas kaip „vulgarus“ ir „beskonis“ iš mados išėjęs stalinizmo reliktas. Kilusi diskusija iškėlė svarbius klausimus apie visuomenės skonį ir valdžios kontroliuojamos meno sistemos vaidmenį. Ji žymėjo sovietinio meno vieno laikotarpio, kartu ir monolitinių galios struktūrų, kurios palaipsniui artimiausiu metu irs, pabaigą.
Straipsnio objektas – dvi drobės, sukėlusios karštas diskusijas parodos lankytojų knygose: Fiodoro Rešetnikovo Vėl dvejetas! ir Aleksandro Laktionovo Į naują butą. Rešetnikovo humoristinė buitinė scena buvo plačiai pagerbta kaip parodos šedevras, o Laktionovo ideologiškai korektiškas žanrinis paveikslas daugelio buvo pasmerktas kaip „vulgarus“ ir „beskonis“ iš mados išėjęs stalinizmo reliktas. Kilusi diskusija iškėlė svarbius klausimus apie visuomenės skonį ir valdžios kontroliuojamos meno sistemos vaidmenį. Ji žymėjo sovietinio meno vieno laikotarpio, kartu ir monolitinių galios struktūrų, kurios palaipsniui artimiausiu metu irs, pabaigą.
Type of document
type::text::journal::journal article::research article
Language
Anglų / English (en)